žiovuliuoti

žiovuliúoti, -iúoja, -iãvo BŽ390, NdŽ, KŽ, žiõvuliuoti, -iuoja, -iavo 1. intr. po truputį žiovauti: Vaikelis jau žiõvuliuo[ja] – miego nora nabagelis DūnŽ. | refl.: Iš sušalimo ir pavargimo pradėjau žiovaliúoties, vos tik viduj apšilau Trg. Viens kito klausinėjo apie žmonų sveikatą, nebaigtą proferanso partiją, žiovuliavo, vėl teiravosi apie orą, skaudantį dantį P.Cvir. 2. tr. sunkiai kramtyti: Ką tu čia žiovuliúoji tą minkštimą kaip sena boba, imk plutos Stak. 3. intr. vos matytis, šviestis, būti kiauram: Čerpėm dengti stogai žiovuliuoja – daug jų nukrito, įsisukus vėjams, o kitas akmenimis sudaužė praeidami vaikai rš. \ žiovuliuoti; pažiovuliuoti